„Aš visada ilgiuosi koncertų. Paradoksalu, bet net tada, kai jau lipu į sceną – vis tiek ilgiuosi. Ir tas ilgesys veda mane pirmyn, duoda jėgų, provokuoja, erzina ir supa.
Kol nedainavau, tai sceninio atvirumo idėja man visad atrodė įtartina – ne ne! Reikia įvaizdžio, legendos, profesionalumo, tikslumo ir maniakiško atidirbimo repeticijose ar bet ko, kas kurtų iliuziją, jog aš viską kontroliuoju.
O tiesa tokia, kad nieko.
Esu tik aš ir klausantysis. Ir dar tas laukas tarp mūsų, kurio srovė ir stiprumas net ne visada priklauso nuo mūsų.
Todėl kiekvienas koncertas – tai klampus ilgesys patirti susijungimą. Tą bendro lauko įsielektrinimą, kuriame žodžiai ir muzika nėra tik ženklai. Kuriame gimsta supratimas ir saugumo jausmas kaip pasekmė.
Toks nuogumas skaudus.
Supras visi, kas panašiai nardo.
Ateikit susitikt ir mums prasidės pavasaris.“